Atskirti nuo išorinio pasaulio

Evelina Bliškevičienė

Visi kartais norime pabėgti nuo chaotiško pasaulio: nesibaigiančio triukšmo, reikalavimų ar vaikų siautulio. Kas nutiktų, jei pavyktų visiškai save izoliuoti nuo aplinkos?

1989 m. NASA suorganizavo eksperimentą, kuriuo siekė išsiaiškinti, kaip atskirtis nuo pasaulio ir vienišumas gali paveikti žmogų, esantį tarpplanetinėje kelionėje. Sausio 13 d. 27 metų italų interjero dizainerė Stefania Follini nusileido į 10 m gylyje esančią organinio stiklo celę. Joje sportuodama, skaitydama, besimokydama anglų kalbos bei užsiimdama dekoravimu, ji praleido 130 dienų. Kai S. Follini išlipo iš urvo, tyrėjai tikrino, kaip keturi mėnesiai ir 10 dienų, praleistų izoliacijoje, paveikė jos kūną ir protą. Jie pastebėjo, kad dėl negalėjimo nustatyti laiko tėkmės persimainė savanorės kūno ritmas. Visų pirma, sutriko miego režimas. S. Follini būdravo apie 20–25 valandas, o miegodavo 10 valandų. Visų antra, sustojo savanorės menstruacijų ciklas. Kai ją iškėlė į paviršių, S. Follini buvo klaidingai įsitikinusi, kad po žeme tūnojo dukart trumpiau nei iš tikrųjų. Taip pat nustatyta, kad sumažėjo italės raumenų tonusas ir kalcio kiekis kauluose, susilpnėjo imuninė sistema.

Mokslininkų teigimu, trumpa izoliacija dažniausiai būna nekenksminga, tačiau ilgesni jos laikotarpiai gali lemti įvairius neigiamus fizinius ir psichologinius padarinius: sukelti miego problemų, mitybos pokyčių (apetito trūkumą, staigių svorio svyravimų), energijos ir motyvacijos trūkumą.

Ilgalaikė izoliacija taip pat siejama su didesne depresijos, nerimo, paranojos ir panikos atakų rizika, taip pat padidėjusiu suvartojamų psichotropinių medžiagų kiekiu.

Žmogus be išorinės stimuliacijos

S. Follini teigė, kad šį eksperimentą pakartotų antrą kartą. Tačiau kyla klausimas, ar drąsi italė būtų taip lengvai susitvarkiusi su eksperimento sąlygomis, jei 10 m gylyje esančioje organinio stiklo celėje nebūtų buvę knygų, erdvės įvairioms veikloms ar netgi šviesos?

Dėl išmaniųjų telefonų, knygų, filmų, darbo, mokslų, kelionių, draugų ir šeimos tūkstančiai pojūčių nuolatos pasiekia kiekvieno iš mūsų smegenis. Kas atsitiktų, jei šis stimuliacijos srautas būtų nutrauktas?

Kad būtų lengviau suprasti, trumpam stabtelėkite ir įsivaizduokite save uždarytą mažame, visiškai izoliuotame, tuščiame kambaryje. Šiame kambaryje nėra langų, elektroninių ar laiką nurodančių prietaisų. Jame nėra knygų, popieriaus ar rašymo priemonių. Jame tvyro tyla ir tamsa. Esate tik jūs. Panašu į tai, kai stebite save veidrodyje, tačiau šį kartą jūs susiduriate ne su savo išoriniu, o su vidiniu pasauliu. Kaip manote, kiek laiko ištvertumėte?

Maksimalus nervų sistemos ir receptorių izoliavimas nuo išorinių dirgiklių vadinamas sensorine deprivacija. Šaltojo karo metais sensorinė deprivacija buvo naudojama kaip kankinimo priemonė, norint išgauti reikiamą informaciją, arba treniravimosi tikslais. Tik maždaug XX a. 5–6 dešimtmetyje pradėta tyrinėti, kaip apribota sensorinė stimuliacija veikia žmogaus psichologines ir fizines funkcijas. Vienas susidomėjusių šia tema buvo psichologas Peteris Suedfeldas. Jis prašė studentų 24 valandas gulėti ankštuose kambariukuose su nepermatomais akiniais bei galvą juosiančiomis U formos pagalvėmis. Buvo pastebėta, kad studentų fizinės ir psichologinės funkcijos po eksperimento pablogėjo.

Vis dėlto 1954 m. JAV Merilando valstijoje esančiame Nacionaliniame psichikos sveikatos institute neuropsichologas Johnas Lilly sukūrė apribotos sensorinės stimuliacijos plūduriavimo techniką. Per ateinančius kelis dešimtmečius, patobulinęs sukurtą techniką, jis sukūrė tai, kas šiomis dienomis gana plačiai naudojama visame pasaulyje, – floatariumą. Tai sandari, garsui ir šviesai nelaidi vonia su druskos ir vandens tirpalu, kurioje vanduo pašildomas iki žmogaus kūno temperatūros. Taikydamas šią techniką, J. Lilly pastebėjo, kad išoriniai garso, šviesos, uoslės, lytėjimo ir gravitacijos dirgikliai sudaro 90 proc. centrinės nervų sistemos darbo krūvio. Mokslininko teigimu, trumpa sensorinė deprivacija gali sumažinti stresą, leisti atsipalaiduoti, pabūti su savo mintimis ir jausmais, išsikelti ateities tikslus, išsigryninti norus ar apmąstyti patirtį. Tačiau ilgiau trunkanti sensorinė deprivacija gali pakenkti žmogaus psichinei ir fizinei gerovei. Ilgesnis laikotarpis, praleistas atsiribojant nuo bet kokios stimuliacijos, gali lemti smegenų pažeidimus. Neretai žmogui gali kilti sunkumų atskiriant realybę nuo fantazijų pasaulio, jis gali pradėti jausti didžiulį nerimą, patirti panikos atakas. Dėl šių priežasčių žmogus gali pradėti kliedėti, iškraipyti realybę.

Geriau skausmas nei nuobodulys

Žmogaus smegenys, tarsi alkana kempinė, nuolat siurbia gaunamą informaciją. Jos klesti, kai yra stimuliuojamos. Kitaip tariant, būtent įvairovė ir stimuliavimas skatina neurogenezę – naujų neuronų kūrimosi procesą.

Nors smegenys trokšta iš išorės gaunamo turinio, kartais joms gera atsipūsti ir pailsėti, nepriimant ir neapdorojant begalės informacijos. Dėl to trumpalaikė izoliacija ir sensorinė deprivacija dažniausiai nebūna pavojinga žmogaus psichinei ir fizinei gerovei. Tačiau ilgai negaunant jokios stimuliacijos, ši alkana kempinė pradeda badauti. Iš pradžių smegenys bando stimuliuoti save pačios: mintimis, vaizdiniais ar įvairiais pojūčiais. Vėliau – kartais ir negrįžtamai – sutrinka jų veikla.

Visgi kas mus verčia vengti izoliacijos ir apsaugo nuo neigiamų šių reiškinių sukeliamų padarinių? Čia praverčia nuobodulys, kurio vaidmuo žmogaus gyvenime – saugoti nuo situacijų, kuriose patiriama mažai stimuliacijos. Jis mus verčia bodėtis izoliacija, nuolatos ragina prisiimti vis didesnius iššūkius ir skatina smegenų raidą.

Mokslininkas Timothy Wilsonas prašė studentų ramiai sėdėti uždarytame tuščiame kambaryje 15 minučių. Paskui buvo klausiama, kaip jie 10 balų skalėje (1 – labai teigiamas vertinimas, o 10 – labai neigiamas) įvertintų kambaryje praleistą laiką. Tyrimo dalyvių 15 minučių nieko neveikimo laikotarpio įvertinimo vidurkis buvo devyni balai. Antrame tyrime, norint labiau įsitikinti gautų rezultatų patikimumu, buvo surinkti įvairaus amžiaus dalyviai, kurie turėjo atlikti panašų 15 minučių eksperimentą savo namuose. Pasirodo, dauguma jų neiškentė nuobodulio jausmo ir bandė sukčiauti, tikrindami telefonus ar klausydami muzikos. Taigi buvo patvirtinta hipotezė, kad nuobodulį sunku ištverti. Tačiau mokslininkams kilo klausimas, ar jis pakankamai nepakeliamas, kad žmogus rinktųsi bet kokią stimuliaciją, net ir neigiamą. Šį kartą tyrimo dalyviams buvo leista, jei jie norės, paspausti mygtuką, nukratantį nedidele elektros srove. Rezultatai buvo stulbinami. 67 proc. vyrų ir 25 proc. moterų neištvėrė nuobodulio ir rinkosi lengvą pakratymą elektra. Tokį sprendimą priėmė net ir tie asmenys, kurie prieš eksperimentą teigė, kad yra pasiryžę sumokėti pinigų, jei tik tai leistų išvengti elektros šoko.

Apibendrinant

Pasaulis, kuriame gyvename – kupinas įvairiausių pojūčių, galimybių ir iššūkių. Nuolat spartėjantis gyvenimo tempas yra neišvengiamai lydimas didelės intelektinės ir psichologinės įtampos. Tad nenuostabu, kad kiekvienam iš mūsų kartais kyla troškimas nors trumpam sustoti, atitrūkti nuo begalės darbų ir atsakomybių ar net visiškai atsiskirti nuo supančio pasaulio.

Mokslininkai jau daugiau nei pusę amžiaus atlieka įvairius tyrimus, kuriais siekiama atsakyti į klausimą, kas vyksta su žmogumi, patiriančiu izoliaciją ar sensorinę deprivaciją. Vieningai yra sutariama, kad žmogus intuityviai vengia nuobodulio ir siekia visapusiškai stimuliuojančios aplinkos. Dėl to ilgesni izoliacijos ar sensorinės deprivacijos laikotarpiai tampa kenksmingi fizinei ir psichologinei žmogaus gerovei.

Kita vertus, viena iš žmogaus fizinės ir psichinės sveikatos sąlygų – gebėjimas aiškiai jausti savo ribas. Trumpam pabėgę nuo išorinio pasaulio, gauname erdvės pabūti su savimi, savo potyriais, mintimis ir jausmais. Atsitraukus nuo begalės mus pasiekiančios informacijos, supančių žmonių, nuolat vykstančio veiksmo, gali būti lengviau išgirsti savo tikruosius norus ir troškimus, atsipalaiduoti. Juk taip dažnai žvilgtelėjame į veidrodį. Įdomu, ar pakankamai laiko skiriame patyrinėti, kas slypi ne tik mūsų išorėje?


Informacijos šaltiniai:

  1. After 130 Days of Vace Life, A Return to Glare of the Sun. The New York Times. (1989). Paimta iš: http://www.nytimes.com/1989/05/24/us/after-130-days-of-cave-life-a-return-to-glare-of-the-sun.html.

  2. Blackwell, W. (2016). Environmental Experience and Plasticity of the Developing Brain. New Jersey: Hoboken, 225.

  3. Myers, D. G. (2013). Social Psychology. New York: McGraw-Hill Companies, 732.

  4. Plutchik, R. (2003). Emotions and Life: Perspectives from Psychology, Biology, and Evolution. American Psychological Association, 381.

  5. Spencer, L. (2015). Flotation: A Guide for Sensory Deprivation, Relaxation, & Isolation Tanks. Health & Well-Being Publishing, 109.

  6. Suedfeld, P. (2012). Dr. Peter Suedfeld – on R.E.S.T. therapy in the floatation tank. Video nuoroda internete: http://www.floatinisrael.com/what-is-a-floatation-tank/dr-peter-suedfeld-on-r-e-s-t-therapy-in-the-floatation-tank/.

  7. Weingarten, P. (1989). No Light, Voices For 131 Days, But The Mice Were Friendly. Chicago Tribune. Paimta iš: http://articles.chicagotribune.com/1989-05-24/news/8902030743_1_maurizio-montalbini-researchers-stefania-follini.

  8. Wilson, T. D., Reingard, D. A., Westgate, E. C., Gilbert, D. T., Ellerbeck, N., Hahn, C., Brown, C. L., & Shaked, A. (2014). Just think: The challenges of the disengaged mind. Journal of Science 345(6192), 75-77.

Top